Perkraustymas

Miestų vaizdas. Vaikystę praleidau nuostabiame mieste, tiksliau šiek tiek už miesto ribų, kur netoliese driekėsi mažai civilizacijos paliesti laukai. Ne, nepagalvokit, kad gyvenau kažkokiuose laukuose. Tai buvo gražiai apstatytų individualių namų gyvenvietė, tačiau keli kilometrai už  šios gyvenvietės, buvo matyti vaizdas, kurio mano vaikai tikriausiai jau nebe pamatys. Tas neapsakomai gražus gamtos vaizdas, kuris išliks tik mano atmintyje. Aš pamenu tas nuostabias vasaros dienas, kai laiką leisdavome bėgiodami po laukus. Netoliese matydavom besiganančius naminius gyvulius, o čia pat jau girdėdavosi laukus ariančio traktoriaus burzgimas. Dar dabar užuodžiu tą neapsakomai tyro oro dvelksmą, kuris ateidavo iš tų nuostabiai žaliuojančių pievų. O pamenu laikus, kai atėjus rudeniui visa gamta nusidažo ta sodriai geltona – auksine spalva. Dar dabar regiu tą laukuose plušančių žmonių vaizdą, kai vasarą auginto derliaus nuėmimas tampa visos giminės traukos objektu :).

Vaikystė ilgai netruko. Užaugau, baigiau mokyklą ir išvykau studijuoti į sostinę. Ir štai mano vaikystėje matyti vaizdai tapo nebe atpažįstami. Taip čia iš tiesų viskas yra kitaip, čia net žmonės yra kitokie. Dabar aš keliauju asfaltuotomis gatvėmis, kur ne kur galiu pamatyti gražiai sutvarkytus gėlių darželius iki minimumo apgenėtus medžius ir trumpiausiai nupjautą žolę. Gaivų ir tyrą orą čia jau seniai išstūmė dūzgiančių automobilių varikliai. Pastatai tapo aukšti iki begalybės, gausiai iškabinti įvairiausia reklamine atributika: manikiūras, perkraustymo paslaugos, akcija mobiliesiems telefonams ir kita. O žmonės, kas nutiko jiems ? Kodėl visi taip skuba gyventi. Čia gatvėmis vaikšto žmonės „pilkais“ veidais. Šypsena – jos veide nesimato. Matyti abejingumas, susimastymas ir keistas ironiškas žvilgsnis. Visi kažkur skuba, vaikščioti jau nebemoka, visi čia tarytum bėga.

Tada susimastai kodėl viskas taip pasikeitė, kodėl mes nebemokame džiaugtis saulės spinduliais ar gaiviu lietumi, kodėl mus džiugina blizgantis ir prabangus automobilis ir kodėl abejingai atsukame nugarą tam, kuris ištiesęs ranką prašo pagalbos ?

Žmogaus gyvenimas tapo nebevaldomas ir per daug priklausomas nuo aplinkos kurioje jis gyvena. Tai mūsų technologijomis ir inovacijomis pagrįsta ateitis.

Kraustymo paslaugos Vilniuje

Iš asmeninės patirties. Šiandien jauno žmogaus gyvenimas yra labai užimtas ir pilnas įvairiausios veiklos. Dirbu, studijuoju, sportuoju ir kitaip aktyviai leidžiu laisvalaikį draugų apsuptyje, todėl savo užimtumą ir dienotvarkes dažnai planuoju iš anksto. Gyvenu nuomojamame bute ir praeitą savaitę buvau susitikęs su buto savininkais. Išgirdau gan nemalonią žinią – mėnesio pabaigoje turiu išsikelti, nes šis butas yra parduodamas. Na ką gi, nėra to blogo kas neišeitų į gera, taip ir pagalvojau. Šiame bute pragyvenau beveik penkerius metus, todėl jaučiausi lyg jie jau būtų buvę mano. Gyvenau pačiame Vilniaus centre. Iki darbo buvo vos kelios minutės, iki universiteto taip pat ne per toliausiai, todėl vieta tikrai buvo gera. Ilgai netrukęs susiradau naują gyvenamąją vietą, beliko tik pasirūpinti kraustymo paslaugomis. Vieną dieną, prabėgomis google paieškoje įvedžiau raktašodį kraustymo paslaugos Vilniuje. Paieškos rezultatų buvo ganėtinai daug, todėl nusprendžiau perkraustymo įmonei pasiskambinti vėliau, likus dienai ar dviems užsisakysiu perkraustymo paslaugas. Likusios dienos iki termino kada turėsiu išsikraustyti tiesiog skriete praskriejo. Šiandien vėl google paskyroje pradėjau ieškoti perkraustymo paslaugas teikiančių įmonių, kadangi jau rytoj turiu išsikelti iš šio buto. Paskambinau pirmajai įmonei, kurią radau internete. Paslaugų šioje įmonėje užsisakyti nepavyko, kadangi visas jų turimas transportas jau buvo rezervuotas. Na ką gi, galvoju paskambinsiu kitai įmonei, anokia čia problema. Ir ką jūs galvojate, čia taip pat išgirdau tą patį atsakymą – visas transportas jau rezervuotas. Per pirmąją paieškos valandą paskambinau gal aštuonioms įmonėms ir nė viena negalėjo man pagelbėti. Nejaugi yra tiek daug žmonių kurie kraustosi, pagalvojau tada. Ėmiau nerimauti, juk kažkaip teks rytoj išsivežti visus šiuos daiktus, o aš dar neradau įmonės, kuri galėtų mane perkraustyti. Dabar jau pradėjau pykti pats ant savęs, kad iš anksto nerezervavau perkraustymo įmonės.

Praėjus dar vienai paieškos valandai, pagaliau pavyko surasti įmonę, kuri sutiko mane rytoj perkraustyti į naująjį butą. Niekada negalvojau, kad gali būti taip sunku susirasti perkrastymo įmonę ir užsisakyti perkraustymo paslaugas. Pasirodo, žmonės kraustosi dažiau nei mums atrodo. Mano patarimas visiems – mielieji, rezervuokite šias paslaugas iš karto kai tik žinosite datą, kada jums reikės perkraustymo paslaugų, nes kitu atveju galite likti labai nemalonioje padėtyje.

Dabar žmonės ilgai neužsibūna vienoje vietoje

perkraustymo-paslaugos-vilniujeAr kada susimąstėte kiek šiandien mes turime mūsų buitį ir laisvalaikį palengvinančių prietaisų ir įvairiausios technikos. O kelionės nuo taško A iki taško B tapo tokios greitos, kad vargu ar susimąstėme, jog galėtų būti kitaip. O viskas prasidėjo nuo vieno, šiandien mums atrodo ganėtinai paprasto, išradimo. Nuo jo didenybės – rato ! Juk tik pagalvokit kiek įvairių darbų žmonės galėjo ir net gi dabar gali atlikti paprasčiausio rato dėka. Ratas pasitarnavo ne tik buityje, bet buvo didžiulė pagalba vystant statybas ar net karo technikos viena iš sudedamųjų dalių. Rato pagalba žmonės ėmė kurti tokias transporto priemones, kurios talkino keliaujant iš vienos vietos į kitą. Žmonės daug lengviau galėjo perkelti savo daiktus iš vienos vietos į kitą. Ėmė dažniau migruoti, pradėjo keliauti, atrasti daugiau naujų gyvenamųjų vietų.

Ir šiandien tos kraustymo paslaugos taip sparčiai nevyktų, jei neturėtume tų stebuklingų, ratuotų transporto priemonių. Dabar žmonės ilgai neužsibūna vienoje vietoje. Jie mėgsta keliauti ir tikrai dažniau nei mes galime įsivaizduoti keičia gyvenamąją vietą. O pažiūrėkim kas nutiko. Seniau vienuose namuose gyveno net kelios kartos – tėvai, vaikai ir seneliai. Taip buvo įprasta, kad užaugę vaikai rūpinasi savo tėvais, perima jų darbus ir sėkmingai lieka gyventi tėvų namuose. O kas nutiko dabar ? Jaunimas palieka tėvų namus. Pirma dažniausiai keliasi į nuomojamą būstą. Vėliau kai pavyksta užsidirbti savo pinigų įsigyja savo nuosavą būstą. Tada ir vėl tenka kraustytis. Būna ir tokių atvejų, kad turimas būstas tampa per mažas, nes atsiranda šeima – žmona ar vyras, vaikai ar keletas augintinių :). Tada tenka ir dar kartą kaustytis. O jei netyčia žmogus gauna gerą darbo pasiūlymą, kuris yra kitame mieste, visai šeimai teks patirti dar vieną kraustymosi malonumą.

Taigi šių dienų žmogus yra aktyvi, daug keliaujanti ir mažai vienoje vietoje užsibūnanti būtybe. Todėl drąsiai galime padėkoti tam kuris išrado ratą, nes jo dėka šiandien mes galime keliauti. Ir galime keliauti daug greičiau nei kada apie tai susimąstėme.

Ir kas nemėgsta svajoti

Ir kas nemėgsta svajoti….Vieną saulėtą žiemos pavakarę keliavau po darbo namo. Nuo darbo iki namų nėra labai didelis atstumas, todėl nusprendžiau eiti pėsčiomis. Labai mėgstu stebėti aplinką, žmones, skaityti vitrinų užrašus. Kartais kyla genialių idėjų… :) Einu ir skaitau: „Apranga“ – drabužių parduotuvė. Norėčiau užsukti, apsižvalgyti, gal kartais bus gerų akcijų ir įsigysiu neblogą drabužį. Bet greitai imu ir apsigalvoju, kam daryti neracionalius pirkinius, juk apsirengti tikrai turiu kuo. Einu toliau, gatve važiuoja automobilis ant kurio užrašas – baldų pervežimas Vilniuje. Taip, kažkas šiuo metu tikriausiai kraustosi į naują būstą. Ir aš nejučiomis imu svajoti kaip būtų puiku turėti savo nuosavą būstą ! Ir tai yra didžiausia mano svajonė bent artimiausiems keleriems metams. Labai gerai žinau, kad šią svajonę įgyvendinti tikrai nebus lengva, bet stengtis tikrai verta. Šiandien visi puikiai žino, kad įsigyti nuosavą nekilnojamąjį turtą be banko paskolos yra tikrai didelis iššūkis. Todėl mano mintys iškart nukrypsta kita linkme. O kokios mano galimybės gauti banko paskolą ? Iškarto kai tik grįšiu namo įsijungsiu kompiuterį ir pasidomėsiu kokios šiandien siūlomos bankų sąlygos norint įsigyti nekilnojamąjį turtą.  Tačiau iškarto imu pykti ant visos valdžios institucijų kodėl jos taip apsunkina šiuolaikinio jaunimo turėti savo būstą. Ar kas pagalvojo kaip šiandien yra sunku jaunoms šeimoms…

Bet ir vėl mano akys nukrypo į šalia parduotuvės klūpintį ir išmaldos prašantį senyvą vyriškį. Tada suprantu, kad neturiu jokios teisės pykti, dėl to kad nesugebu užsidirbti pinigų būstui. Vadinasi mano pastangos yra per mažos, kad pasiekčiau šį tikslą. Lygiai tą patį mastau ir apie tą valkataujantį žmogų. Juk iš pažiūros jis atrodo sveikas, turi rankas, kojas. Vadinasi, gali dirbti…

Ir štai jau beveik priėjau savo namus, o bežiangiant į laiptinę pagalvojau – gyvenimas yra gražus :). Mums tereikia mokėti išnaudoti visas mums gyvenimo siunčiamas galimybės nuveikti kažką gero. Juk visi turime lygias galimybes kažką pasiekti. O jeigu kažkas gyvenime nepavyksta, kaltinti galime tik patys save.

Sunkumai

   Pasaulis – erdvė, kurioje mes gyvename. Jis turi privalumų ir trūkumų. Kaip bebūtų gaila, šiam pasauly yra pilna žiaurių įvykių, dėl kurių mes nerimaujame ir elgiamės netinkamai. Yra dalykų, kurie mus labai skaudina ir visam gyvenimui palieka didelę žaizdą širdyje. Vieną, iš pačių žiauriausių ir blogiausių dalykų, apie kurį mes nemėgstame šnekėti, tai mirtis. Mirtis, kartais gali aplankyti visiškai netikėtai ir nelauktai. Kartais, pačiu netinkamiausiu momentu. Būtent šis, nemalonus įvykis, įvyko Domantui.

   Domantas-eilinis visuomenės pilietis ir mylintis vyras, sūnus. Deja, kartais viskas klostosi ne taip kaip norėtume. Jis net negalėtų pagalvoti, kad štai dabar, teks organizuoti savo brangiausios šeimos nario laidotuvės. Mama, jam pats svarbiausias žmogus, visada buvo ir liks. Mes gyvenime turime ir galime turėti, tik viena mamą. Dabar, netekus jos, jo širdyje pasidarė didelė ir ryški dėmė, kurios jis neatsikratys niekada.

Domantui labai nepatinka rūpintis laidotuvėmis. Laidotuvės- pats baisiausias dalykas. Jis šito labai nemėgsta. Tiesa, dar keisčiau bus tai, kad tai laidotuvės, kurios nebus tokios kaip visos kitos. Domantui nuo pat mažens atrodė, kad laidotuvės yra tokios tuščios ir banalios. Juk tai atsisveikinimas su brangiausiais žmonėmis. Jo mama buvo ne paprasta. Ji buvo tobula. Nuolat buvo charizmatiška, linksma, patrakusi ir nuolatos u šypsena veide, todėl jai balta spalva tikrai netinka. Tiesa, mamos mėgstamiausios spalvos yra raudona ir balta. Būtent todėl, Domantas sugalvojo, jos kapą papuošti tokiomis rožės. Deja, Domantas yra per daug nusikamavęs, kad važiuotų ir ieškotų kur galima nusipirkti labai daug gėlių.

Todėl nusprendė pasinaudoti paslauga- gėlės internetu. Tai pats pigiausias ir palankiausias būdas, kai niekur nereikia važiuoti arba nėra galimybės. Domantas kažkiek ir abejoja tuo, tačiau rizikuoti verta. Ar tikrai gėlės internetu tinkama tam išeitis? Domantas bijojo, kad jo sveikata gali visiškai palūžti. Domantas, nelaukęs daugiau laiko, surado internete tam tinkamą įmonė ir užsakė daug raudonų ir baltų rožių.

Domantas labai tikėjosi, kad šituo sprendimu pasigailėti nereikės. Atėjus gėlėms, Domantas buvo apšalęs, rožės buvo nuostabios.. O kai jų buvo labai daug, grožis dar įspūdingesnis. Visgi gėlės internetu puikus pasirinkimas. Teliko nuvažiuoti ir atsisveikinti su mama…

   Nebekamuokite savęs nereikalingomis problemomis. Mes esame pasiryžę Jums padėti, nes mums mūsų klientai ir jų nuomonė yra svarbiausia. Tikimės, kad pasinaudosite mūsų paslaugomis. Nepasigailėsite…

Lobių ieškotojai

lobiu-ieskotojaiŠi istorija mena apie užsispyrusį lobių ieškotoją Maiklą. Prieš metus jis išgirdo gandus apie Madagaskaro salos turtus iš seno turtuolio, kuris mirdamas paliko šią žinią. Maiklas, nieko nelaukdamas, pasinaudojo esama padėtimi, atidžiai ir kruopščiai atsirinkdamas įgulos narius. Jis pasikvietė ryžtingiausius ir drąsiausius to meto kovotojus: savo brolius, artimiausius draugus ir bebaimius stipruolius.

Maiklas nusipirko geriausią ir prabangiausią laivą – karavelę ,,Fortūna“. Pasirūpinęs maisto atsargomis, įsigijęs gan tikslų pasaulio žemėlapį, pasipildęs ginklų arsenalą, Maiklas pradėjo savo kelionę. Jūra buvo rami ir svetinga: viliojo, kvietė, šaukė. ,,Fortūna“ skrodė bangas. Aptaškyta vandens gausos, priekiu panirdama ir užspringdama, nugalėdama kliūtis, vėl iškildavo. Išsimaudžiusi ir atsigaivinusi, įgaudavo jėgų, vėl atsitiesdavo, lėkdama neleistinu greičiu, artėjo prie tikslo.

Po kurio laiko, dangų užtemdė debesys ir keliautojus užklupo didžiulis škvalas. Laivas išėjo iš rikiuotės: mėtomas ir vėtomas audrų, neatsilaikė. Denis buvo pažeistas. Jūrininkai kovojo su gamtos stichija. Pavargę, kiaurai permirkę, keiksnojosi dėl šios kelionės pasirinkimo. Pamažu vėjas rimo. Jūra atsipalaidavo. Tačiau prasidėjo kiti blogumai. Jūros liga, lydima supimo, galvos svaigimo, pykinimo ir vėmimo. Kažkokia nesvarumo būsena.Stipriausi laivo vyrai, kaip kritę kariai, privalėjo laiką leisti lovose. Maiklui buvo skaudu, kad taip kruopščiai planuota kelionė, nenusisekė.

Viskas buvo prieš jį: audra, prailgęs kelionės laikas, jūros liga. Sekantis mėnuo nuotykių neatnešė. Karavelė ,,Fortūna“ laimingai pasiekė Madagaskarą. Išlipę iš laivo, keliautojai įsikūrė saloje. Susikūrę laužavietę, pavakarieniavo ir laukė ateinančio ryto. Išaušus naujai dienai, prasidėjo misijos ,,lobis“ paieškos. Sala buvo labai paini, nenuspėjama. Nepažįstamos vietovės klaidino. Žemėlapis nebuvo nei orientyras, nei pagalbininkas. Atsirado šiokių tokių netikslumų. Įgula jau kurį laiką suko ratus po salą, nukrypdama nuo tikslo, susidurdama su sunkumais.

Kartais atrodydavo, kad nėra išeities iš šio painaus labirinto. Tikslas- rasti akmenį, aiškiai pavaizduotą žemėlapyje. Po ilgų ir sunkių paieškų riedulys buvo pastebėtas ir lobis jau rodos ranka pasiekiamas. Tačiau prasidėjo keisti dalykai: nenumatyti, nesuplanuoti. Į salą atplaukė piratai. Maiklas ir jo vyrai, nenorėjo prarasti lobio ir taip paprastai pasiduoti, stojo į aršią kovą su neprašytais įsibrovėliais. Mūšis buvo įtemptas, dėl turtų ir garbės savo gyvybes paaukojo daugybė narsių kovotojų. Maiklui pavyko nugalėti piratus, tačiau jis prarado daugiau nei pusė savo komandos narių.

Labiausiai jam buvo skaudu, dėl brolio netekties. Jie buvo artimi, juos siejo ne tik kraujo, bet ir verslo ryšiai. Maiklo brolis buvo mechanikas, sukonstravęs mieste pirmąjį šilumos siurblį. Už Madagaskare rastus pinigus, savo šalyje norėjo įkurti įmonę ,, Šilumos siurbliai„, kuri klestėtų ir augtų. Dabar šią misiją privalėjo įgyvendinti Maiklas. Kelionė namo praėjo be nuotykių, tačiau nuotaika buvo prislėgta. Įgulos nariai buvo susimąstę, rimti, tylūs. Jie ilgėjosi savo draugų, brolių, pažįstamų, kurių neteko kelionės metu. Jokie turtai, iškovoti tokiu būdu nedžiugino. Jie prarado artimuosius, jie prarado save.

Agnė – perkraustymas

hqdefault   Agnė – pati didžiausia, visų laikų, maištautoja prieš tėvus. Dar būdama tik dešimties metų nuolat nesutikdavo su tėvų nuomone ir nuolatos maištaudavo. Viskas prasidėjo nuo to, kai jos tėvai nežmoniškai pradėjo vartoti alkoholį. Gaila, tačiau, kuo toliau, tuo labiau Agnės tėvai tapo nebevaldomi ir nebegalėjo sutramdyti alkoholizmo.

Todėl Agnė nuolat sugalvoja priežastį dingti iš namų, pasimatyti su vaikinu, tai buvo vienintele juos paguoda gyvenime. Šiuo metu Agnė tik galvoja apie pabėgimą su savo vaikinu iš namų. Agnė supranta, kad tai nėra labai geras sprendimas. Palikti savo tėvus likimo valiai labai blogai, tačiau visas tas sukeltas skausmas, verčia ją imtis drastiškų priemonių. Apie pabėgimą su vaikinu pradėjo šnekėtis jau prieš metus, todėl viską labai kruopščiai organizavimo, net iki smulkiausios smulkmenos. Agne nusprendė, kad rytojaus rytas turėtų tam tikti labiausiai, kol tėvai bus išvažiavę į banką tvarkyti, labai svarbių, finansinių problemų, bus pats tas laikas pabėgti.

Agnei liko pasirūpinti tik paskutinė problema – persikraustymas į naująją vietą. Tiesa,  vieta nėra labai toli, tai nuošalus priemiestis, kuriame gyventojų beveik nėra, tik keli namukai, todėl ten apsigyventi bus pats tas. Nelaukus daugiau nei minutės, Agne nusprendė daugiau informacijos paieškoti  apie perkraustymo paslaugos, juk ji net neįsivaizduoja į ką šiuo klausimu reikėtų kreiptis, todėl lengviausiai, bus informacijos ieškoti internete. Daugiau nei po valandos, Agnė buvo radusi, įdomią perkraustymo paslaugų svetainę, kurioje siūlo geriausias perkraustymo paslaugas

. Siūloma, labai palanki kaina ir svarbiausia, kas patiko Agnei, tai, kad rytoj galės važiuoti į savo naująją vietą. Jau kitą dieną, kai tėvai išvažiavo į jų kiemą įsuko autobusiukas ir Agnė iš karto suprato, kad tai  perkraustymo autobusiukas. Atėję vyrukai, maloniai pasisveikino ir iš kart ėmėsi darbo-nešioti daiktus. Daiktų nešiojimas užėmė pusė valandos, nors per trumpą laiką Agnė sugebėjo tiek prisikrauti daiktų, o dar reikia nepamiršti užvažiuoti pas savo draugą ir tuo pačiu, paimti ir jo daiktus. Kai po valandos perkraustymo, paslaugų autobusiukas įsuko į magistralę, Agnė lengviau atsikvėpė, juk dabar prasideda jos naujasis gyvenimas.

Pono Petro persikraustymas

pono-petro-perkraustymasKą tik baigei mokslus, ir bendrabutis tau pasiūlė ieškotis prieglobsčio kitur? Ne bėda mes tau padėsime visada. Pervešime tavo visas mokslo knygas, foteliuką ir staliuką. Tik pas mus originalios ir išradingos perkraustymo paslaugos. Tad nesvarbu ar tu studentas, ar profesorius mūsų komanda bus visada arčiau Jūsų kai reikės pagalbos.

Vieną kartą pamenu teko perkraustyti poną Petrą. Labai liūdna, bet mus tai atlikti pasamdė savivaldybė. Ponas Petras jau neišgalėjo susimokėti mokesčių ir buvo priverstas kraustytis į senelių namus. Anaiptol, gal jam ten ir smagiau. Pamenu tą liūdną senuko veidą. Pamatęs mūsų mikroautobusą su užrašu perkraustymo paslaugos, jo akyse pasirodė ašarų lašeliai. Bet vyras jautėsi stiprus. Daiktų daug jis neturėjo, nes pusė jau buvo nuo senumo pavirtę dulkėmis. Kampai apraizgyti voratinkliais, matosi, kad vyras neturėjo jokių artimų žmonių. Jis trumpam prisėdo ant slenksčio, ir stebėjo, kaip mūsų vyrai mikliai bėgioja į antrą aukštą ir atgal. Tai buvo trumpiausias mūsų darbo laikas. Nešdamas senų knygų ryšulėlį netgi susimasčiau, o kokia šio žmogaus praeitis. Ką jis patyrė? Ką išgyveno. Ar mylėjo ir buvo mylimas, kur vaikai? Anūkai? Tokių klausimų kamuojamas neištvėriau ir kraustymo paslaugos tuo pasibaigė. Liepiau vyrams neskubėti pailsėti. O aš tuo tarpu prisėdau prie pono Petro, išsitraukiau pietums paruoštą sumuštinį ir pasiūliau seneliui.

Pokalbis pradžioj nesimezgė. Bet po truputėlį senelis prabilo. Sako:

– Tu laimingas!  Matau turi žmoną kuri pasirūpina tavo pietumis. Ech ir aš kažkada turėjau…, kad ir pokario metas buvo, bet laksčiau kaip ant sparnų, širdy drugeliai skraidė. Mano Zelva, buvo kilusi iš Moldavijos. Aš po antrojo pasaulinio karo ją parsivežiau į Lietuvą. Juokingiausia, kad iš tokios šalies ji buvo šviesiais plaukais ir tamsiai rudomis kaip anglis akimis. Čia Lietuvoje susituokėme, gavome šitą butą. Penkis metus mes vargo nematėm, svajojom apie tris mažas mergytes, kad gyvensime atokiame gamtos kampelyje. Deja mano Zelvos akys užgeso, liga pasiglemžė ją. O aš likau kankintis, ir laukti kada mes vėl susitiksim. ..

Aš sėdėjau kaip sustingęs, negalėjau nė pajudėt, skaudu buvo klausytis senolio, o tuo labiau, kad prieš įstatymą su šakėm neeisi. Tad ir atrodo, kad perkraustymo paslaugos yra lengvas darbas ir reikalaujantis tik fizinių galių. Tiesiog kartais pakanka kruopelytės žmogiškumo, užuojautos. Ir žinote ką, aš manau, kad šiam žmogui senelių namuose bus geriau, ne ten jis bus ne vienas.

Perkraustymo paslaugos vilniuje triušis benas

perkraustymo-paslaugos-vilniujeEsu 35 metų vyras, neieškau nieko, nors ne – ieškau. Tik pavargau ieškot….  Štai tokį užrašą radau vieno vyro facebook paskyroje. Suintrigavo iki kulniukų. Iš nuotraukos atrodė, paprastas, protingas, o svarbiausiai pagalvojau puikus tėvas, būsimiems vaikams. Vertinau kaip mėsą, nes prisipažinsiu buvau užkietėjusi senmergė.  Tuo metu kai visos draugės tvarkėsi savo gyvenimus, aš tenorėjau gyventi gerai prabangiai, tad dėjau visas jėgas mokslams. Taip aš tai pasiekiau, tapau finansų analitike, dirbu gerai apmokamą darbą, vairuoju 2013 metų automobilį, turiu butą Vilniaus senamiestyje ir triušį Beną.  Graudu iki ašarų. Ir čia tas vyras išdygo  mano telefono ekrane. Nedrįsau parašyti, užsirašiau į užrašų knygutę jo vardą Ai – Das. Keistokai pasivadinęs, kai jam 35 – eri. Bet man buvo nesvarbu laikas tiksėjo. Gal dvi savaites tyrinėjau internete informaciją apie jį, bandžiau sužiūrėt ar neturime bendrų draugų ir panašiai. Vienintelis dalykas už kurio užsikabinau: Perkraustymo paslaugos Vilniuje.  Iššifravau darbovietę, tel numerį. Pasirodo jis šios įmonės vadovas. Įmonė nedidelė keturi darbuotojai.  Kiekvieną dieną širdis plakė vis stipriau, bandžiau įsivaizduoti mūsų susitikimą, net ateitį susidėliojau į priekį, profesinė liga. Ir vieną savaitgalį, grįžau po Lietuvos analitikų suvažiavimo, vyno svaigulys nubloškė mane prie kompiuterio, ir 23 val. nakties nusprendžiau perkraustyti savo lovą, į draugės butą. Trumpai apie draugę, išvažiavo atostogauti, paliko buto raktus ir katę prižiūrėti.

Pirštai mikliai surinko numerį,  telefoną pakėlė uždusęs vyriškas balsas. Žagtelėjusi užklausiau, ar teikiate kraustymo paslaugas, vyras atsakė trumpai, taip ir net šiuo metu tai darome. Aš greitai išdėsčiau, kad reikia lovą pervežti iš taško A į tašką B. Matyt kažką sutarėm. Tolau tarsi smegenys atsijungė. Pabudau ryte skaudančia galva ir didžiausia gėda. Tik staiga į duris kažkas paskambino. Kojos buvo sunkios, prisiartinau prie durų ir pro akutę išvydau jį, facebook gražuolį. Supratau, kad prisiviriau košės. Puoliau tvarkyti namų, rengtis šukuotis. Vyrai įnirtingai skambino į duris, kol pagaliau jas atvėriau. Įžengę pasisveikino ir užklausė, kurį baldą ir kur reikia pervežti. Negalėjau daugiau vaidinti, pasakiau kad tai nesusipratimas sumokėjau už sugaištą laiką ir palydėjau juos prie durų. Vyrai, kad ir su pinigais, bet išėjo nesupratę kas įvyko. Bet už 10  minučių vėl pasigirdo skambutis, už durų pasirodė Ai – Das. Vyras pasakė, kad negali priimti pinigų, o jeigu taip tai jo įmonė skolinga paslaugą.

Ir kaip Jus galvojat kaip susiklostė mūsų gyvenimai? Taip jie susiklostė, aš visgi pervežiau savo lovą, tik ne į draugės butą, bet po 2 mūsų mėnesių pažinties tiesiai į jo namus. Nes mums jau nėra laiko švaistymui, beje jis puikus vyras ir tėvas mūsų vaikams. Tad žmonės kraustykitės ir būkite laimingi kaip aš!

Rankdarbiai rašinėlis

rankdarbiaiBūdama maža mėgau būti su tėčiu ir kažką jam padėti daryti, nei eiti pas močiutę mokytis megzti ar siuvinėti.  Atsimenu, kai mama pykdavo, kad lendu tėčiui į pagalbą jo „vyriškuose darbuose“ nesvarbu ar jis remontuoja tualetą, mašiną ar daro kapitalinį buto remontą.

Kiek paūgėjus – dėmesys technikos ar statybų dalykams nemažėjo. Močiutė ne kartą juokaudavo: – „Kai užaugsi ir turėsi vaikų, aš tavo vaikams kojinių ar megztinių nemegsiu. O tu verksi, kad nesimokei, kai močiutė gyva buvo“. O aš jai atsakydavau – „Nesijaudink močiute, aš neketinu turėti vaikų, taigi nei tu, nei aš nevargsime dėl to. O be to, tu juk vis tiek gyvensi šimtą metų“. Tada ji tik numodavo ranka ir sumurmėdavo:  –„Paminėsi mano žodį“.

Užaugau, vaikų neturiu, močiutė dar gyva. Bet ir rankdarbius gaminti išmokau. Dar studijuodama susirgau ir metus nelankiau paskaitų. Dėl ligos dirbti negalėjau. Kadangi atsirado pernelyg daug laisvo laiko, nusprendžiau, kad šį laiką galiu išnaudoti naujų įgūdžių įgijimui. Vienas iš tokių buvo rankdarbiai ir jų gamyba.

Kelis mėnesius praleidau pas močiutę kaime. Kai pasakiau jai, jog noriu, kad ji mane išmokytų megzti, iš pradžių, ji kiek paniurzgėjo, kad jos „akys nebe tos“, tačiau, kai pradėjome kartu darbuotis, jaučiau kokia ji laiminga ir patenkinta. Manau, kad tai buvo vienas gražiausių laikų mano gyvenime. Tai, kad mudvi su močiute kiek pasiginčydavome apie vąšelio laikymo taisyklingumo ir patogumo skirtumus, būdavo linksmiausia dienos dalis. Nepamiršiu, kuomet jos akys sublizgėdavo, kai išmokdavau naują mezgimo raštą. Per tuos kelis mėnesius mes ne tik mokėmės megzti ar nerti vąšeliu, bet ir kalbėjomės apie močiutės jaunystės laikus. Ji pasakodavo kaip sunku buvo, kuomet ji gyveno kartu su mano promočiute. Dar pasakojo, kaip šiandien gyvus, įspūdžius iš pirmojo pasimatymo su mano seneliu. Grįžusi namo pas tėvus turėjau progos pakamantinėti ir tėtį apie jo vaikystės išdaigas, kurias pasakojo močiutė.

Šiandien galiu pasakyti, kad mėgstu ne tik krapštytis prie technikos, kaip sako mano tėtis, bet ir gaminti mielus rankų darbo daiktus. Mezgu, neriu, tapau ir kitokių dalykų prisigalvoju. Tik valgyti gaminti dar neišmokau. Nieko baisaus, tam turiu visą savo gyvenimą!